Įvairūs

Kviečiame pasiklausyti ar pasižiūrėti Marijono Mikutavičiaus pokalbio su Odeta Maziliauskiene(Vilniaus Apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, vaikų literatūros skyriuje). Odeta iki tol buvo LBD Mokyklų skyriaus narė ir dirbo Vilniaus Baltupių progimnazija. 

https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/42/231553/bibliotekininke-turetu-praeiti-labai-daug-metu-kad-biblioteka-ir-popierines-knygos-isnyktu#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=2577000

—————————————————————–

Kokias naujas knygas ketinama išleisti 2018-aisiais

Galite pasiskaityti šioje nuorodoje į 15min.lt: 

www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kokios-vertos-demesio-knygos-lietuvoje-bus-isleistos-siais-metais-286-905524

Apie bibliotekininkes ir manekenes

Nijolė BULOTAITĖ naujienos.vu.lt 2017-03-14

Turime sutvarkytą, inovatyvų Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos pastatą, suaktyvėjo bibliotekininkų bendruomenė, surengta daug turiningų, originalių renginių. Tarsi viskas gerai, Lietuvos gyventojai skaito, lankosi bibliotekose, o šios stengiasi kuo geriau atliepti visų visuomenės grupių interesus, žinoma, pagal savo išgales. Tačiau Vilniaus universitete bibliotekininkai neberengiami, juos pakeitė informacijos paslaugų, žinių vadybininkai. Gal pavadinimas ne taip ir svarbu? Bibliotekininkai ir toliau kartais padejuoja dėl menkų atlyginimų, bet kadangi yra apsiskaitę ir kultūringi, tai ir elgiasi kultūringai, tyliai dejuoja. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) pilnas skaitytojų, jame dažnai pritrūksta vietų, o ir centrinėje universiteto bibliotekoje skaitytojų gausu. Koks bibliotekininko įvaizdis Lietuvoje, kas jį formuoja ir kodėl ši specialybė nyksta iš gausaus aukštojo mokslo įstaigų studijų programų registro?

Kalbiname Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų centro vadovę Eloną Varnauskienę ir šio centro Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėją dr. Vincą Grigą. Apie bibliotekininko profesiją ir įvaizdį visuomenėje kalbamės su Elona Varnauskiene.

 – Kodėl bibliotekininkystė nepopuliari?

– Sunku pasakyti, kas yra populiaru. Dažniausiai populiarumas siejamas su prestižu, o šis Lietuvoje siejamas su materialiais dalykais. Teko skaityti psichologės pasvarstymus, kad Lietuvoje prestižas, sėkmė siejami su jaunyste, lieknumu ir turtais. Todėl visuose blizgiuose žurnaluose – manekenės, teisininkai, odontologai. Ten nerasi ne tik bibliotekininkų, bet ir kitų profesijų atstovų. A. Šliogeris yra sakęs, kad kompanijose paklaustas apie darbą niekad nesako, kad yra filosofas, nes tektų ilgai aiškinti, ką konkrečiai jis veikia. Bet ar dėl to reikėtų atsisakyti filosofijos studijų? Tai kiekvieno pasirinkimas, kas svarbiau: ar materialūs dalykai, ar tai, ką iš tiesų nori veikti, kas tau įdomu? Žiniasklaida kuria nuomonę apie neva prestižines profesijas. Bet atlikti tyrimai rodo, kad tos prestižinės profesijos, tarkime, bankininkystė, visuomenei daugiau kainuoja, nei atneša naudos. Aišku, žmonės yra socialios būtybės ir jiems svarbi viešoji nuomonė. Kažkada viename interviu Marijonas Mikutavičius yra retoriškai paklausęs, kodėl krepšininkai visada veda manekenes, o ne bibliotekininkes – tarsi tai būtų du skirtingi poliai su pliuso ir minuso ženklais. Gali nepaisyti stereotipų, bet visa tai turi įtakos profesijos pasirinkimui. Prieš kelerius metus, atsakydami į anketos klausimus, Komunikacijos fakulteto bibliotekininkystės studentai pripažino, kad dėl gajų visuomenėje stereotipų vengia klausimų apie profesiją, nes ilgai užtruktų paaiškinti, ką jie veikia.

– O kaip apibūdintumėte, ką veikia bibliotekininkai?

– Šiandien bibliotekininkas yra daugiafunkcis darbuotojas, nors kai kurie dalykai nesikeitė nuo viduramžių. Bibliotekininkas yra sistemų ir tvarkos žmogus. Viduramžiais jis sudėdavo knygas tam tikra tvarka ir pritvirtindavo grandinėmis, kad nepasimestų. O šiandien jis turi išmanyti, kaip skaitmenines knygas pritvirtinti virtualiomis grandinėmis prie virtualių lentynų. „Google“ randa tik tada, jei kas nors tvarkingai padėjo. Apie tai dažnai pamirštame. Kita vertus, bibliotekininkas turi mokėti perteikti žinojimą apie tą tvarką kitiems, jis yra ir mokytojas, ir psichologas. Perteikti reikia išradingai ir smagiai, vadinasi, reikia išmanyti šiuolaikinius prezentacijų kūrimo įrankius, turėti gerus komunikavimo, viešo kalbėjimo įgūdžius. Tai jau ne fizinis, rutininis procesas, o intelektuali ir kūrybiška veikla.

 – Esate ne tik Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų centro vadovė, bet ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos narė. Gal patys bibliotekininkai taip pat gali šį tą nuveikti keldami savo profesijos prestižą?

 – Bibliotekininkų draugija įkurta prieš 84 metus. Ji sovietmečiu buvo uždaryta ir atkurta Nepriklausomybės metais. Vienas draugijos tikslų – rūpintis bibliotekininkų kompetencijų plėtra. Daug metų kartojame, kad Lietuvoje nėra nuoseklios bibliotekininkų mokymo sistemos, kokia, tarkime, yra Vokietijoje, nes visoms su technologijomis susijusioms profesijoms reikia nuolatinio mokymosi, kitaip diplomas greitai praranda vertę. Lietuvos bibliotekos tikrai daug dirba, kad jų veiklos būtų matomos. Įsivaizduoti, kad žinios apie bibliotekininką pasirodytų pagrindiniuose televizijų kanaluose ar pagrindiniuose žinių portaluose, žurnaluose – nerealu, nebent bibliotekininkas įsiveltų į kokį skandalą. Bet bibliotekos nenuleidžia rankų, randa būdų viešinti savo paslaugas ir bendrauti su vartotojais, pasitelkdamos socialinius tinklus ir t. t. Stereotipai nesusiformuoja per vieną dieną ir tuščioje vietoje. Tam, kad jie pasikeistų, taip pat reikia laiko. Tai abipusis procesas: bibliotekos turi keistis, aktyviau į savo veiklas įtraukti bendruomenes. Kai ką nors darai kartu, prisidedi prie bendro kūrimo – supranti, kaip tai veikia, labiau vertini. Kita vertus – žinutė apie vieną piktą, surūgusią ir kampe mezgančią bibliotekininkę gali sugadinti ne vienerių metų pastangas kurti gerą bibliotekininko įvaizdį.

Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjas dr. Vincas Grigas kasdien sprendžia vartotojų aptarnavimo tobulinimo problemas, dėsto Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Paklaustas, ar vis dar reikalingi bibliotekininkai, jis tvirtina, kad dabar jie galbūt net reikalingesni nei anksčiau, nes praktika rodo, kad susigaudyti sparčiai augančiame informacijos sraute labai sudėtinga.

– Gal bibliotekininkus keis IT specialistai?

– IT specialistai dirba su programine įranga, o informacijos ištekliai ir jų sklaidos kanalai – tai jau bibliotekininko darbas. Tai tarsi „kietosios“ ir „minkštosios“ veiklos. IT dalis – infrastruktūra, o kaip naudojama ta infrastruktūra, nulemia „minkštoji“ dalis. Šiandien informacijos vartotojas yra tarsi „akla višta“, nes informacijos gausoje turi pasikliauti tarpininkais. Tarpininkui reikia išmanyti visus elementus, kurių vis daugėja. Anksčiau bibliotekoje buvo tik kortelių katalogas, o su elektroninės informacijos plėtra įsiterpia daug komponentų. Yra daugybė talpyklų, „Google“ paieškoje indeksuojamas ne visas turinys. Pavyzdys – Vilniaus universiteto intranetas. Tokių atskirų duomenų bazių yra daugybė. Bibliotekų elektroniniai katalogai taip pat neprieinami „Google“, nes naudojami tam tikri protokolai, tai priklauso nuo duomenų bazių architektūros. Vartotojui pritrūksta žinių rasti norimą informaciją. Atsiranda daugiau elementų: duomenų valdymas, įvairūs mokslo komunikacijos kanalai. Tuo užsiima bibliotekininkai.

– Kodėl bibliotekininkystės studijos nebepopuliarios?

– Tokia studijų programa nėra visai pradingusi, bet daugelyje šalių transformuojasi. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, kur buvo rengiami bibliotekininkai, dabar plačiau žiūrima į šią sritį, ruošiami informacijos paslaugų bakalaurai. Keičiasi ir studijų turinys. Absolventai gali dirbti ne tik bibliotekose, bet ir įvairiose įstaigose, organizacijose, dirbančiose su duomenimis, su dideliais informacijos ištekliais. Šiek tiek gaila to klasikinio pavadinimo, bet juk keičiasi ir pačios bibliotekos. Jos tampa sudėtingomis struktūromis, teikiančiomis įvairias paslaugas, todėl reikia įvairiausių kompetencijų darbuotojų. Viena studijų programa negali visko aprėpti. Tik dirbdamas bibliotekoje pamatai, kiek čia visko vyksta, kiek galimybių save realizuoti: kaip komunikacijos specialistą, didžiųjų duomenų tyrinėtoją, informacinės elgsenos tyrinėtoją, informacinių sistemų projektavimo specialistą, kultūrinės veiklos organizatorių, idėjų sklaidos ir generavimo katalizatorių, atminties išsaugotoją, mokslo komunikacijos proceso dalyvį. Vienas iš Vilniaus universiteto bibliotekos pastatų vadinamas Mokslinės komunikacijos ir informacijos centru. Visos didesnės bibliotekos tokios ir yra, gal tai net tikslesnis bibliotekos pavadinimas.

– Ar keičiasi bibliotekininko įvaizdis?

– Anksčiau jis turėjo saugoti knygas ir išlaikyti tylą bibliotekoje, todėl ir buvo piktas, nedraugiškas. Šiais laikais viskas kitaip. Bibliotekoje gali išgerti kavos, arbatos, pavalgyti. Liberalumas akivaizdus. Bibliotekininkui nebereikia drausminti, gąsdinti, žmonės patys pasiskolina ir grąžina knygas. Bibliotekininkas darosi beveik nematomas, jis atitraukiamas nuo rutininių darbų, keičiasi ir jo įvaizdis. Tarkime, Holivudo filme „Monstrų universitetas“ bibliotekininkas mėto pro langą neklusnius skaitytojus, o kituose filmuose bibliotekininkas yra ekspertas, padedantis rasti atsakymą į sudėtingiausius klausimus. Krypstame į eksperto pusę. Viena iš bibliotekininko užduočių – padėti rasti atsakymus. Kaip sakė rašytojas Neilas Geimanas, „Google“ gali duoti 100 tūkst. atsakymų, o bibliotekininkas – tik tą vienintelį.

– Kaip keičiasi bibliotekos?

– Bibliotekos virtualėja, bet svarbi ir fizinė erdvė. Nuo kaupimo biblioteka pereina prie komunikavimo. Svarbu ne tiek sukaupti, kiek suteikti prieigą prie informacijos, nuo individualaus pereinama prie socialaus, vis didėja dėmesys socialiniam aspektui. Vokiečių filosofas ir sociologas Jürgenas Habermasas išskyrė viešosios erdvės konceptą, teigdamas, kad bibliotekos yra labai svarbus veikėjas greta muziejų, galerijų, žiniasklaidos. Daugelio šalių bibliotekos liberalėja, tampa atviresnės. Dabar pastebimos tarsi dvi kryptys. Bibliotekos suteikia vietą komunikacijai, minčių sklaidai, bendrai erdvei. Kita kryptis – virtualios bibliotekos, kai tam skiriami pagrindiniai ištekliai. Septintajame XX a. dešimtmetyje Alvinas Toffleris prognozavo, kad plečiantis internetui biurai iš miesto centro išnyks, žmonės dirbs iš namų, bet taip nenutiko. Darbas su informacija yra socialinė interakcija, svarbu keistis informacija su bendraminčiais. Teigiama, kad dėl robotizacijos išnyks kai kurios profesijos. Viename tyrime tam tikru metodu tirta 700 profesijų. Apskaičiuota jų išnykimo tikimybė. Bibliotekininkai atsidūrė sąrašo viduryje, tad grėsmė nedidelė.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/apie-bibliotekininkes-ir-manekenes/240363
© Lietuvos žinios

                                                              ————————

Apie skaitymo skirtumus popieriuje ir ekrane 


(Ištrauka iš straipsnio „Apie reklamos poveikį spausdintuose žurnaluose“)

Gausėja akademinės literatūros, aprašančios skirtumus tarp skaitymo popieriuje ir ekrane, pateikiama daug naujų ir įdomių neurologinių tyrimų duomenų. Pastarąjį dešimtmetį atlikta daug tyrimų, kaip veikia mūsų smegenys. Gali būti, kad nuolat didelį žurnalų našumą mišriuose žiniasklaidos rinkos modeliuose lemia kognityvinės priežastys. Ką sako neuromokslai apie mūsų skaitymą Smegenų vizualizavimo technologijos leidžia pamatyti, kurios smegenų sritys aktyvinamos, kai atliekama tam tikra veikla ar patiriami skirtingi dirgikliai. Kognityvinė neurologija atskleidė, kad skaitymas susijęs su visu kompleksu procesų, kurie nuosekliai aktyvina skirtingas smegenų sritis, atsakingas už vaizdus, pažinimą, emocijas ir kalbą. Skaitymo procesas prasideda nuo regimosios veiklos ir gautos informacijos apdorojimo. Taip pat aktyvūs smegenų procesai, kontroliuojantys mūsų dėmesį. Toliau į skaitymo procesą įsitraukia atmintis, interpretavimo ir atminties funkcijos. Suvokdami žodžius, aktyviname smegenų sritis, susijusias su semantine atmintimi – mūsų vidiniu įsimintų žodžių prasmių ir asociacijų žodynu. Mūsų emocinis atsakas į tai, ką skaitome, gali padėti nustatyti, ką perkeliame į ilgalaikę atmintį. Tai gali būti svarbus nervų mechanizmas, dėl kurio turime tokį emocinį atsaką į kai kuriuos skaitomus dalykus, o aistringi skaitytojai gali patirti malonumą „pasiklydę knygoje“. Ir tai galbūt yra neurologinis skaitymo įtikinamos galios raktas. Kognityvinė neurologija taip pat atskleidė, kad mūsų smegenys yra nepaprastai „plastiškos“. Jos greitai prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų. Esame genetiškai užprogramuoti jausti, matyti, kvėpuoti, galvoti, judėti ir girdėti. Tačiau neturime „skaitymo geno“, tapome skaitančia rūšimi palyginti netolimoje praeityje, prieš maždaug 5 500 metų. Mums nereikia mokytis jausti, matyti, užuosti ar išgirsti, tačiau kiekvienas individas ir kiekviena karta turi iš naujo mokytis skaityti. Pažinimo procesus, reikalingus skaitymui, leido išsiugdyti mūsų smegenų plastiškumas. Daug mokslininkų, tyrinėjančių skaitymą, nerimauja, kad naujosios technologijos daro neigiamą poveikį mūsų smegenims. Nors yra bendras sutarimas, kad internetas atvėrė galimybes gauti kur kas daugiau informacijos nei kada nors anksčiau, psichologiniai tyrimai kelia susirūpinimą, kad keičiamės neprognozuojamai. Pavyzdžiui, psichologė Maryanne Wolf, pirmaujanti skaitymo tyrimų srityje, nerimauja, kad mūsų „skaitymo smegenys“, palaikiusios mus tūkstantmečius, tampa „skaitmeninėmis smegenimis“, ir šio perėjimo padariniai nežinomi. Taigi ką tikrai žinome apie skirtumą tarp skaitymo popieriuje ir ekrane skirtumus. Tarp mokslininkų sutarimo nėra. Tačiau yra keletas suartėjimo taškų. Ką žinome apie skaitymą popieriuje ir ekrane Dauguma tyrimų rodo, kad skaitymas popieriuje yra lėtesnis ir sąmoningesnis, o ekrane – greitesnis ir paviršutiniškesnis. Nors šie skirtumai dėl reklamos veiksmingumo nebuvo sistemingai tirti, pavyzdžiui, pažinimo mokslai rodo, kad veiksmingi skaitmeniniai skelbimai turi būti glausti, telegrafiški, o spausdinti turi galimybę suvilioti skaitytoją ilgesniam laikui. Tačiau kur kas svarbiau už skaitymo greitį yra skaitomo teksto suvokimas. Turima tvirtų įrodymų, kad skaitymas popieriuje susijęs su stipresniu perkėlimu į ilgalaikę atmintį ir bendru supratimu. Tačiau įtakos taip pat turi aplinkos veiksniai. Pavyzdžiui, ribotas laikas gali paveikti atmintį ir suvokimą. Daug naujesnių skaitymo popieriuje ir ekrane tyrimų atkreipė dėmesį į išsiblaškymo problemą, kylančią triukšmingesnėje skaitmeninėje aplinkoje. Mokslininkai taip pat nustatė, kad popieriaus lietimas susijęs su labai giliomis neuronų struktūromis, išsiugdytomis kartu su pačia kalba, ir tai savo ruožtu lemia stipresnes emocijas skaitant. Keletas tyrimų atskleidė stebėtinai tvirtą tendenciją stipresnio emocinio atsako į turinį popieriuje net tarp jaunesnių vadinamosios skaitmeninės kartos vartotojų. Ilgalaikiai žurnalų skaitymo tyrimai parodė, kad didėja spausdintų žurnalų poreikis visose amžiaus grupėse. Padidėjo spausdintų mados, garsenybių ir vyrų žurnalų paklausa, ypač tarp vadinamosios tūkstantmečio kartos, palyginti su suaugusiaisiais, kurie buvo tos pačios amžiaus grupės prieš 10 ir 20 metų. Nepaisant plačiai paplitusių skaitmeninių leidinių, spausdintų žurnalų prenumerata rodo, kad didžioji dauguma žurnalų skaitytojų ir toliau renkasi spausdintus variantus. Nors įrodymai vis dar kaupiami ir jų dar nėra užtektinai, kad būtų galima įrodyti, jog vartotojų pagarbus požiūris į spausdintus leidinius lemia aukštus spausdintų žurnalų reitingus mišriuose reklamos rinkos modeliuose, negalima atmesti tokios galimybės, atsižvelgiant į neuromokslų srityje padarytas išvadas. Reklama spausdintuose žurnaluose aktyvina nervų sistemos veiklą, susijusią su lūkesčių patenkinimo ir atlygio sistema. Parengė MILDA KNIEŽAITĖ 

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/apie-reklamos-poveiki-spausdintuose-zurnaluose/235061
© Lietuvos žinios

———————————–

Naujovės Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Nacionalines bibliotekos stendo Nr. 3.03 fragmentas

————————-
Kviečiame bendradarbiauti

Mūsų LBD MS partnerė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka kuria įdomias ir naudingas virtualias parodas. dabar sukurta turtinga jubiliejinė poeto Jono Aisčio virtuali paroda. Kviečiame ją aplankyti ir pareklamuoti literatūros mokytojams. Šią nuorodą el. paštu ar per el. dienynus perduokite pedagogams, o gal ir mokiniams, įkelkite į savo bibliotekos skiltis mokyklų svetainėse ar savo atskiroje  interneto svetainėje jei tokią esate susikūrę. Šių parodų kūrėja visus kviečia lankytis virtualiose kultūrinėse erdvėse.

http://senas.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=DD3EA1BB1EB511E3BB61746164617373&inlanguage=lt&pathId=132
Naudingos, prasmingos ir dokumentinės mūsų parodos turėtų sudominti irmokytojus, ir mokinius:)  

—————————————————————————————————————— Neišdildomi įspūdžiai kelionėje po Europos Sąjungos šalis

Europos Parlamento narė VilijaBlinkevičiūtė pakvietė 4 LBD narius dalyvauti kelionėje į Briuselį, aplankytiEuropos Parlamentą. Po ilgų diskusijų taryba nutarė šia kelione paskatintidaugiausia narių sutelkusius Mokyklų, Kėdainių raj. savivaldybės M. Daukšos,Šilutės raj. savivaldybės F. Bajoraičio viešųjų bibliotekų skyrius bei VUbibliotekos skyrių už pagalbą organizuojant metinę konferenciją, 9-ąjį LBDsuvažiavimą, darbą revizijos komisijoje.

ŠilutėsFridricho Bajoraičio viešoji biblioteka kasmet įsijungia į Europos dienaiskirtų renginių maratoną,  Informacijosskyriaus vedėja Laimutė Dumšienė, bei šiame skyriuje dirbanti vyr.bibliotekininkė, Šilutės LBD skyriaus pirmininkė Sandra Jablonskienė kartu subibliotekos komanda šiai dienai organizuoja patrauklius ir įsimintinusrenginius, į kuriuos įtraukiami bendruomenės nariai – nuo paties mažiausio ikisenjorų.

Šių eilučiųautorė, ilgametė bibliotekininkų draugijos narė,  mielai prisideda prie vykdomų projektų,padėdama ruošti šventes vaikams. Tad buvo pravartu pasisemti naujų idėjų irpatirties šešių dienų pažintinėje kelionėje po Europos Sąjungos šalis:Vokietiją, Olandiją, Belgiją.
Nemažakeliautojų grupė, tarp kurių buvo ir keturios bibliotekininkės, susirinko išvisos Lietuvos miestų ir miestelių. Linksmai žaidimo forma susipažinę irnuolatos „užliūliuojami“ nuostabių kelionės vadovės Jūratės Gratkauskaitėspasakojimų, apipintų legendomis apie visas pamatytas vietas, leidomės įkelionę. Visą kelionę sušildė nepakartojama ir nuoširdi Europos Parlamentonarės Vilijos Blinkevičiūtės biuro patarėjos Linos Šaltienės šypsena. Nestigovaišių ir įvairių siurprizų.
Kelionėprasidėjo nuo atvykimo į Tiuringiją (Vokietija). Aplankėme gimtąjį JohanoSebastiano Bacho miestą Eizenachą, šio miesto senamiestį: Hercogų rūmus, J. S.Bacho namą-muziejų, Martyno Liuterio namą Turgaus aikštėje bei Šv. Jonobažnyčią, kurioje jis skaitė pamokslus. Aplankėme 1067 m. pastatytą Vartburgopilį. Tai viena iš geriausiai išsilaikiusių Vokietijos viduramžių pilių suįspūdinga ir puošnia iškilmių sale, Šv. Elžbietos apartamentais, Landgrafųkambariais. Išgirdome, kad čia vykdavo dainių varžybos, kurias RichardasVagneris įamžino operoje „Tanhoizeris“.

Atvykus į Briuselį (Belgija) laukė ekskursija po šaliessostinę – miestą, kuriame susimaišė kalbos ir architektūros stiliai (Art Deco ir Art Nouveau pavyzdžiai).  Europos sostine tituluojamas miestasnustebina didžiuliais parkais ir moderniais dangoraižiais. Aplankėme gražiausiąišlikusį XVII a. belgiškos prašmatnios architektūros pavyzdį – Didžiąją aikštę,apsuptą flamandiško renesanso stiliaus gildijų namų, apžiūrėjome miesto Rotušę,mažo berniuko, besišlapinančio į baseinėlį, statulą (Manneken Pis), kuri yra tokia pat Briuselio įžymybė kaip ir Trevi fontanas Romoje. Europosparlamento pastatai ir teritorija užima didelę miesto dalį, tai tarsi miestasmieste. Atrodo, kad stikliniais daugiaaukščiais užstatytas „La Défense“ –modernusis Paryžiaus verslo centras –  būtų persikėlęs į Belgijos sostinę… Priešpatekdami į Parlamento rūmus aplankėm skverelyje pastatytą buvusios Berlynosienos fragmentą – suskaldytos Europos simbolį. Tačiau šis simbolis kartuliudija ir Europos pažangos bei vienybės galią, nes siena buvo nugriauta irdabar ES parlamentas pasitinka didžiuliu šviečiančiu užrašu „United in Diversity“.

Tą pačią dieną po pietų mūsų laukė šiltas susitikimas sumūsų visų gerbiama europarlamentare Vilija Blinkevičiūte, nemaža nuveikusiaLietuvos labui labiausiai socialinės apsaugos srityje, neaplenkiant ir bibliotekų bei bibliotekininkų. Sužavėjo jospaprastas ir nuoširdus bendravimas. Susirinkusieji į susitikimą klausėsipristatymo apie jos nuveiktus darbus ir veiklą atskiruose parlamentokomitetuose. Europarlamentarė papasakojo apie savo kasdienybę, darbo EPsubtilybes, atvirai komentavo ir dėstė savo poziciją Lietuvos politinės,socialinės ir ekonominės padėties klausimais. Vilija pabrėžė, kad sėkmingamdarbui europarlamente svarbiausia turėti savo idėjų ir mokėti jas ginti,sugebėjimas siekti kompromiso ir derėtis. Aplankėme ir plenarinių posėdžiųsalę, įspūdingą savo mastais. Iš žurnalistams skirto balkono galėjomefotografuoti pačiąsalę ir vieni kitus, nestuo metu posėdis nevyko. Vėliau išvykos dalyviai fotografavosi visų EuroposSąjungos šalių vėliavų fone. Įsimintinas neformalus bendravimas vakare prievaišių stalo pačiame Briuselio centre 400 m. senumo pastate įsikūrusiamerestorane „Amadeus“, kurio visos sienos iki lubų užstatytos senų knygųlentynomis ir papuoštos senoviniais flamandų tapytojų darbais. Mus,bibliotekininkes, tai  ypač maloniainustebino.

Po nakvynės ir pusryčių viešbutyje, pačiame Antverpeno(Belgija) centre, išvykome į imperatoriaus Karolio 5-ojo viduramžių miestą Gentą (Belgija). Vaikštinėjome poflamandišką miestą, matėme didingą gotikinę Šv. Bavo katedrą. Viena išvaizdingiausių Gento gatvių – Graslei, kurioje stovi gildijų galią simbolizavęnamai, taip pat joje galima išvysti miesto emblemą – 91 metro aukščioviduramžių varpinę, o taip pat senovinę akmeninę grafų pilį-tvirtovę.
Nenusakomai sužavėjo ir Briugė (Belgija) – miestas–muziejus po atviru dangumi, vadinamas „ŠiaurėsVenecija“. Vandens kanalai, dviračiai, „blusų turgus“, žaluma, saulė ir ramybėužbūrė keliautojus. Karietos su žirgais, tylūs parkai, gulbių slėnis pačiamemiesto centre ir karų nematę viduramžiški pastatai bylojo apie turtingą ir ramųšio miestelio gyvenimą. Mažų akmeninių plytelių grindiniai visuose aplankytuosemiestuose liudijo šio krašto žmonių atsakingą požiūrį į gyvenimo kokybę,ilgaamžiškumo ir patvarumo vertinimą. Jie lygūs, tvirti ir galintys tokiaisišlikti dar keletą šimtmečių. Palyginti su Briuseliu, tai – lyg tykus užutėkis,skaičiuojantis jau antrą tūkstantį metų. Pažintį su miestu pradėjome nuo jožydrųjų arterijų – senove dvelkiančių kanalų. Iš lengvai vandeniu slystančiosvalties atsiveria tyloje pasislėpę miestiečių sodai, kitaip atsiskleidžia tiltųgrožis, paslaptingos gatvelės ir pastatai, išnyrantys prieš akis lyg paveikslaiVaikščiojant vingiuotomis gatvelėmis po viduramžiais dvelkiantį flamandųmiestą, stebint kanalus, bažnyčias, bokštus ir tiltus, galima įsivaizduoti, kadpatekai į kitą laikmetį. Miestas žavi didingu senovės paminklų grožiu, rūmais,muziejų gausa. Vienas įdomiausių Belgijos fenomenų – naktimis apšviesti visišalies keliai įskaitant užmiesčio. Tai liudija, kad šalies valdžia rūpinasigyventojų saugumu negailėdama tam lėšų.
Vakare atvykus į Antverpeną,pasaulinės reikšmės deimantų sostinę, neišdildomą įspūdį palikopasivaikščiojimas po spindintį deimantų parduotuvėmis senamiestį. Itin sužavėjoDidžioji aikštė su Brabo fontanu ir renesansiniais gildijų namais, įspūdingagotikine katedra. Antverpenas– antrasis pagal dydį miestas Belgijoje, pagrindinis šalies verslo centras,vienas didžiausių uostų pasaulyje (netoli Šiaurės jūros).Yra dailės menų ir istorijos muziejai, zoologijos sodas. Tarp miesto įžymybių –vėlyvosios gotikos katedra (XIV–XVII a.), pilis (perstatyta XVI a.) ir Rubensonamas.
Vos atvykę į Amsterdamą (Olandija) pajutome laisvės ir tolerantiškumoatmosferą. Gatvės muzikos garsai ir praeivių gausa ir įvairovė iš karto leidoprisijaukinti šį miestą. Stebino nepakartojama Dam (Rotušės) aikštė, Singelkanalas, gėlių turgus, užburiantis gėlių ir jų spalvų įvairove. Kai kas iš mūsųaplankė ir garsųjį Madame Tussaudvaškinių figūrų muziejų. Vaikščiodami miesto gatvėmis turėjome saugotis prošalį skriejančių dviračių, nes jie šiame mieste yra pagrindinė susisiekimopriemonė. O kur dar plaukimas apžvalginiu laivu Amsterdamo kanalais, kai atsiveriavisas miesto ant vandens grožis.
Puiku, kai žmonėms suteikiama galimybė pamatyti ir geriaupažinti kitų Europos Sąjungos šalių kultūrą, prisiliesti prie turtingos tųšalių istorijos. Visa kelionė įsimintina tiek dalykine, tiek pažintine prasme,nes visuomet yra naudinga savo akimis pamatyti, kaip yra svetur, pasisemtipatirties, idėjų bei jas parvežti kolegoms.
Liuda Nausėdienė,
Šilutės F. Bajoraičioviešosios bibliotekos
Vaikųaptarnavimo skyriaus vyr. bibliotekininkė
Irena Kryžanauskienė,
Vilniaus Antakalniogimnazijos bibliotekos vedėja,
LBD Mokyklų skyriauspirmininkė
Kviečiame į Vilniaus apskrities viešosios bibliotekos parengtą  virtualiąją parodą skirtą Adomo Mickevičiaus 125 – osioms metinėms

Virtuali ekspozicija http://www.amb.lt/lt/bibliotekos-naujienos/188-virtuali-ekspozicija-apie-adoma-mickeviciu-naujiena

Virtuali paroda skirta Tarmių metams Lietuvos Nacionalinėje  Martyno Mažvydo bibliotekoje

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos centras parengė virtualią parodą „2013-ieji – Tarmių metai“, , kurioje pristatomi gyvosios kalbos pavyzdžiai, tarmių tekstai, tarmių ir šnektų žodynai.

Virtuali paroda Kristijonui Donelaičiui Lietuvos Nacionalinėje  bibliotekoje

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje parengta virtuali paroda „Kristijonas Donelaitis. Sveiks, svieteli margs!..“, skirta lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms.

Parodoje atspindėti svarbiausi K. Donelaičio biografijos momentai, supažindinama su jo parašytais kūriniais, atminimo įamžinimu dailėje, teatre, muzikoje, kine, knygomis ir straipsniais apie rašytoją.

Virtuali paroda Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje

Atkreipkite dėmesį – 2014-ieji metai bus Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai. Bibliotekinikai tam iš anksto ruošiasi. Kviečiame susipažinti su nauja Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta virtuali paroda, skirta lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui. 

——————————————————————————————————————–

Skaitymo svarba jauno žmogaus gyvenime

Ką be padarytum,  kad geraknyga pasiektų vaiko rankas – padarai ne tik dėl paties vaiko, bet ir dėltėvynės. Apsiskaitęs, kritinio mąstymo, jautrus ir lakios vaizduotės žmogus –neįkainojama vertybė valstybei ir visuomenei. O tokių žmonių su kiekviena kartavis mažėja, kaip gąsdinančiai sparčiai mažėja ir skaitančiųjų. Tą labai geraijaučiame mes – dirbantieji mokyklų bibliotekose. Skaitymas – tai kalbos ženklų ir teksto prasmės pažinimo, supratimo ir suvokimoprocesas. Skaitytojas pažįsta, analizuoja, priima, suvokia teksto perteikiamąinformaciją, vertybes ir idėjas. Informacija, gaunama skaitant tekstą (matanttik simbolius, bet suprantant reikšmes, susikuriant vaizdus ir suvokiant prasmes)giliausiai ir ilgiausiai įsirašo į atmintį, nes įsitvirtina per keletą „kanalų“:regėjimą, protą, vaizduotę ir jausmą. Mąstymas kartu su jausmu ir vaizduoteypač stiprus skaitant grožinės literatūros tekstus, kurie priverčia ne tiksuprasti, bet ir lyginti bei vertinti. Tai vienas svarbiausių veiksniųasmenybės formavimuisi ir saviugdai. Grožinės literatūros kūriniuose messusiduriame su kitų (rašytojų ar jų knygų herojų) patirtimi, jų matymu ir todėka galime išgyventi tokius gyvenimus ir tokias situacijas, kurios mumsniekada nebus duotos, nes kiekvienas iš mūsų teturime VIENĄ gyvenimą. Taiplečia akiratį, jausminę ir vertybinę patirtį, turtina žodyną. Skaitymasneatskiriamas visos kultūros elementas. Jis tobulina mąstymą, jauseną,apskritai asmenybę, formuoja, plėtoja gamtos, visuomenės ir žmogaus pažinimą,modeliuoja individualią pasaulio sampratą. Be viso to – viena svarbiausių skaitymofunkcijų yra komunikacinė. Tai bendravimas su kitu per tekstą ir su kitais „apietekstą“ (nemažai yra galimybių diskutuoti apie tekstus ir dalintis gautapatirtimi internetinėje erdvėje).
                                                                                                            IrenaKryžanauskienė
Čia, žemiau, pridedu įdomų interviu šia tema. Gal kam nors bus naudinga vykdant šventą skaitymo skatinimomisiją…
ArvydąVereckį kalbina „Veido“ žurnalistas
Kaip rodotarptautiniai moksleivių pasiekimų tyrimai, mūsų vaikų skaitymo gebėjimai irįgūdžiai – vieni silpniausių pasaulyje. Knygos vietą užėmė išmanieji ITįrenginiai ir televizorius, o knygų mūsų vaikai beveik nebeskaito. Ar dar yra vilčių sugrąžinti vaikus irsuaugusiuosius prie knygų? Kada Lietuvoje baigsis popierinės knygos era? Apietai kalbamės su vaikų ir paauglių literatūros ekspertu, leidyklos “Nieko rimto”vadovu Arvydu Vereckiu.
A.V.: Tiksliai numatyti ateities pokyčių, kas bus po septynerių ar dešimties metų, neįmanoma,juk prieš septynerius metus mes net negalėjome prognozuoti šiandieninės technologinės tikrovės. Kita vertus, jei kalbėtume apie laikraščių ateitį,manau, po septynerių metų jie pereis į elektroninį formatą. Šitai, beje, mums signalizuoja ne tik “Lietuvos ryto” leidėjų išsakyti ketinimai, bet ir skandinaviškų tradicijų sekėjų “Verslo žinių” sprendimas nuo kitų metų vis labiau eiti į elektroninę erdvę. Bet kai kalbama apie kitą spausdintinį žodį – žurnalus ir knygas, manau,situacija klostysis priešinga linkme: jų tiražai didės. Mąstantis skaitytojas ir šiandien mieliau šiurena popierinę knygą ar žurnalą, nei maigo kompiuterį ar skaito skaityklėje. Be to, kaip rodo pasaulinės tendencijos, skaitančiųjų knygas skaityklėse nebedaugėja tiek, kiek tikėtasi. Lietuvoje knygas skaitančiųjų skaityklėse dar mažiau. Tiesa, pagrindiniai statistinio lietuvio, statistinio europiečio nuomonės formuotojai yra amerikiečiai ir dar britai, o mes – tik sekėjai. Iš tikrųjų kaimelis yra ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga. Mintis, kas yra vertybė, ateina iš JAV, o amerikiečiai gyvena visiškai kitaip nei mes. Štai nusipirko amerikietis puodelį už tris šimtus dolerių, bet pasikeitė aplinkybės ir jis turi keltis gyventi į kitą miestą, mat rado kitą darbą, tad jis viską parduoda, o minėtą 300 dolerių kainavusį puodelį – viso labo už dolerį. Viena vertus, egzistenciškai toks elgesys labai sveikintinas – mąstoma pažangiai, nėra prisirišimo prie daiktų. Kita vertus, patys amerikiečiai tampa tarsi vienkartiniai indai, nes nebeturi identiteto, nebėra sąsajų. Toks žmogus– tik vartotojas. Bet aš manau, kad mes gana greitai “prisivartosime” tų “iPadų”,“iPhonų”, “iPodų”. Šitai, beje, ypač gerai parodo tokių gerovės kraštų, kaip Skandinavija, požiūris – jie vis labiau siekia natūralumo, tikrumo. Manau, kad apie 2020-uosius tai ateis ir pas mus. VEIDAS: O kas šiandien mums, mūsų vaikams, yra didžiausia vertybė? A.V.: Gal ir skambės paradoksaliai, bet, manau, tarpusavio santykiai – su tėvais, draugais, aplinka, knyga, nes iš tikrųjų, nors telekomunikacijos, socialiniai tinklai mums teikia daug galimybių bendrauti, užmegzti santykius, tai tėra artumo iliuzija: ši gerovė kuria atskirtį. Todėl tėvai turi laiku truktelėti vaikus atgalios, kad šie suprastų, jogbendravimas, arbatos gėrimas susėdus yra taip pat atraktyvu, veikia taip pat veikia kerinčiai kaip ir 3D kinas. Deja, šiandieninė mūsų vaikų karta, išskyrus retas išimtis, neturi bendravimo įgūdžių. O kai jų neturi, tai tada atsisėdi,pasiimi energinio gėrimo, spragėsių ir smaksai priešais ekraną. Dar vienas dalykas į kurį mes neatkreipėme dėmesio: pagerėjus mūsų buičiai,mes, ypač mūsų vaikai, nustojome būti kūrybingi. Dabar dauguma žmonių galvojamums nuomonių formuotojų pamėtėtais vaizdiniais. Kaip pastebi įvairiusužsiėmimus su vaikais nuolat vedanti “Nieko rimto” dailininkė Sigutė Ach, net95 proc. vaikų visiškai nebemoka fantazuoti. Ji vaikams pasiūlo kartuužsimerkti ir pafantazuoti, kokį jie regi katinėlį ir kokį norėtų nupiešti.Kaip manote, ką atsako 95 proc. vaikų? Ogi jei pasiūlyta pagalvoti apie katiną,vadinasi, tai tik apie Garfildą. Nebėra močiutės Rainiuko ar draugo Murklio. Mano nuomone, vien į IT ar televizorių susikoncentravęs ir knygų neskaitantisvaikas neatrakina savo fantazijos pasaulio. Juk kai skaitome knygą, turimeįsivaizduoti veiksmą, fantazuoti, įsijausti. VEIDAS: O kada mūsų vaikai nustojo fantazuoti? A.V.: Manau, sulig išmaniųjų telefonų eros pradžia, arba kai “Apple” kompanija atidarė “App Store” parduotuvę, tai buvo 2003-ieji. VEIDAS: Iš kitų jūsų kolegų leidėjų teko girdėti, esą prieš dešimt metų net negalėjai įsivaizduoti, kad kas nors pirktų piešinėlių knygas su mažai teksto,o dabar tai visuotinai paplitę. Retas galvoja apie išliekamąją knygos vertę. Kodėl? A.V.: Taip, šiandien mums reikia kitokio tipo literatūros. Ypač prasti klasikos skaitymo reikalai. Ją vaikai ir paaugliai skaito tik spaudžiami mokytojų bei tėvų. Jei šalia gulės Anderseno premijos laureato knyga ir topuose karaliaujančių serijų “Prietrankos dienoraštis” ar “Nevykėlio dienoraštis” kuri nors knyga, tai nė vienas vaikas, neraginamas suaugusiųjų, nesirinks klasikos kūrinio, o ir jei priversi skaityti, tarkime, Vytautą Račicką, vaikas skaitys,bet tikrai nebus laimingas. Kita vertus, kad ir kaip vertintume populiarių knygų, tokių kaip “HarisPoteris” ar “Žiedų valdovas”, išliekamąją meninę vertą, jos daliai šiandieniniųpaauglių padarė didelę įtaką – neskaitančius vaikus išmokė skaityti irtruktelėjo į knygų pasaulį, paskatino ieškoti bei skaityti ir klasika tapusiasknygas. Antra vertus, analizuojant kitų šalių patirtį matyti, kad knygų mados, kaip irdrabužių mados, yra veikiamos besikartojančių ciklų. Skandinavai arba vokiečiaišitai jau patyrė: šiandien jų vaikai ir paaugliai vėl skaito daug vertingosliteratūros. Žinoma, prie to daug prisidėjo ir jų vyriausybės. Štai vokiečiai,vos tik pamatę, kad suprastėjo vaikų skaitymo įgūdžiai, iškart ėmėsi tyrimų, kokiospriežastys tai lemia, ir tuoj pat skyrė net 400 mln. eurų skaitymo programoms.Ir vaikų skaitymo gebėjimai vėl pagerėjo. Beje, teko bendrauti su tenykščiais kolegomis ir jie atkreipė dėmesį, kadturtingi vokiečiai namie sąmoningai atsisako kompiuterių, televizoriaus. O jei vaikui reikia rašyti referatą, tai pasiūlo nueiti į biblioteką. Namie vaiko pramoga tampa ne IT žaisliukai, o knyga. Jei vaikas nori pažiūrėti filmą, tadasu tėvais eina į kiną, bet jokio televizoriaus ar kompiuterio nėra. Tai rimtas darbas tiek tėvams, tiek vaikams, bet jei vaiku neužsiimsi, jis nesilavins. Arba štai dar visai neseniai britai išgyveno dėl smuktelėjusio vaikų skaitymo.Bet kai pagrindiniai dienraščiai paskelbė straipsnį apie mergaitę, kuri labai anksti pradėjo daug skaityti ir atlikus testus paaiškėjo, kad jos IQ dar didesnis nei visų laikų geriausio fiziko Alberto Einsteino, o mokslininkai paaiškino, jog tam įtakos turėjo ankstyvas skaitymas, jau po mėnesio nuo šito straipsnio pasirodymo skaitomumas padidėjo 5–6 proc. Tai ir tėvų, irvyriausybės indėlis. O pas mus viena reforma veja kitą, bet rezultatas nekinta. Aš manau, kad mūsų politikai arba nesuvokia skaitymo svarbos, arba net ir nėra suinteresuoti, kad vaikai daugiau skaitytų. Lygiai taip pat ir tėvai yra naivūs manydami, kad užteks paraginti vaikus skaityti, ir šie jau sės prie knygų. Ne. Vaikas sakys: „Taip, tėti, tu šauniai šneki”, bet elgsis taip, kaip elgiasi tėvas: jei tėvas neskaito, neskaitys ir vaikas, o jei tėvai daug skaito, tai ilgainiui net ir neskaitantis vaikas pradės skaityti. VEIDAS: Vis daugiau itin rimtų Vakarų šalių psichologų teigia, kad tėvainebeturi vaikams jokios įtakos, vos tik šie pradeda lankyti mokyklą: vaikaivisą dieną po 6–10 val. praleidžia mokykloje su draugais ir mokytojais, namogrįžta tik vakare ir tėvus iki miego mato viso labo porą valandų. Todėldidžiausią įtaką vaiko vertybėms, elgsenai turi nebe tėvai, o draugai ir ypačmokytojai. Taigi jei kas nors su mūsų vaikais yra ne taip, pirmiausia turėtumetyrinėti mokytojų veiklą. A.V.: Nenorėčiau visiškai su tuo sutikti, bet taip, problema nėra vienpusė. Ištikrųjų ikimokyklinukams tėvai daro labai didelę įtaką, o draugai šiuo amžiaustarpsniu tėra foninė muzika. Mokyklinukams, paaugliams didžiausią įtaką jaudaro draugai – tiek geri, tiek blogi. Jei tėveliai nesugebėjo ar nespėjopriešmokyklinukui paaiškinti, kad knygų skaitymas, mokykla yra nuostabu, ir jeipora metų vyresnis draugas pasakė, kad knygos, mokykla yra š…, tai bus labaisunku vaiką perorientuoti mąstyti kitaip. Juk draugas, ypač šiek tiek vyresnis,yra autoritetas, vaikas nori su juo draugauti, į jį lygiuotis. Mat noras draugauti sukuria prioritetus vaiko vidiniame pasaulyje, o tėvai yra kaip konstanta. Vaikas tėvų svarbą gali suvokti tik tada, kai netenka tėvelių arbavieno iš jų. Bet jei jis turi abu tėvelius, o dar ir labai jį mylinčius, tai jis sakys: „Mama, Tomas man sakė, kad mokykla yra š…” Ypač didelė problema, jei klasės lyderiu tampa neskaitantis vaikas. Tuo metu žteks jam pasakyti, kad skaitymas – nieko gero, verčiau važinėtis dviračiu, ir viskas, jis visai klasei prikirps sparnus, vaikai nebeskaitys. Po draugų eina pedagogai. Jei jie yra charizmatiški, įdomūs, dega aistramokyti, jie tampa asmenybės formuotojais. Aš pats turėjau puikią literatūrosmokytoją, ir kadangi pats buvau linkęs prie literatūros, tai ji prisidėjo prieto, kad šiandien esu leidėjas. Tiesa, kaip teko išgirsti neseniai kalbantis su vienos prestižinių Vilniausmokyklų mokytojais, šiandieniniams vaikams mokytojai nebėra autoritetai. Ir taivėlgi nevienalypis reiškinys. Yra visko, tačiau viena bėdų ta, kad esama daug labai silpnų mokytojų. Tačiau jei tėvai su vaikais palaiko artimus ryšius, kalbasi apie visus jų rūpesčius, jie taip pat turi daug įtakos savo vaikui. VEIDAS: Jūs teigiate, kad šiuolaikiniai vaikai, priešingai nei jų tėvai,nebeturi ir savų herojų rašytojų, tai yra kūrinio neidentifikuoja su autoriumi,kad jei tobulas kūrinys, tai genialus ir jo autorius. Dabar vaikai ir paaugliai“rišasi” prie pačios knygos. Kodėl? A.V.: Šiuolaikiniai vaikai yra veikiami aplinkos – tam, kad tavimi sektų,laikytų savo herojumi, reikia mokėti derinti rašymą su komunikavimu. Šiandieniniams vaikams svarbu, kad knyga būtų pagaviai parašyta, rašytojas būtų jaunas, charizmatiškas ir dar labai svarbu, kad būtų gyvas, komunikuotų per žiniasklaidą, jį būtų galima “paliesti” bent per socialinius tinklus. Kai mes buvome vaikai, geriausiu atveju, buvome matę mėgstamo rašytojonuotrauką knygoje arba štai klausydavomės “Foje” ir net negalvojome, kad būtinai turime dar ir pasikalbėti su jos lyderiu Andriumi Mamontovu. Šiandien užtenka prisijungti prie “Facebook” tinklo, parašyti Andriui, ir jei nenusišnekėjai, greičiausiai jis parašys atsakymą. Deja, ne visi talentingi rašytojai geba ir labai pagaviai rašyti, ir kalbėti.Štai visame pasaulyje labai populiarios “Petsono” serijos autorius SvenasNordqvistas yra nuostabus rašytojas, bet visiškas intravertas. Pamenu, atvyko į Maskvą susitikti su skaitytojais, bet tarsi jo knygų herojus Findusas ir prasėdėjo sunėręs rankas ant pilvo, ir pratylėjo kaip visiškas nuoboda. O štai „Siaubų autobuso” serijos autorius Paulas van Loonas, kurį mes buvome pasikvietę, – ne tik pagavų stilių turintis rašytojas, įdomus pašnekovas, bet ir itin charizmatiškas, todėl jis yra vaikų herojus, daro jiems didžiulę įtaką. Mirę rašytojai, net ir labai talentingi, deja, nebėra vaikui įdomūs. Todėl į užmarštį visiškai nuėjo talentinga rašytoja Jurga Ivanauskaitė, o keletą metų populiariausiųjų sąrašuose buvęs talentingas rašytojas Gendrutis Morkūnas, nors dar ir tebėra populiarus, po mirties vis mažiau perkamas ir skaitomas. Jo vietą topų viršūnėje užėmė užsienio autoriai. Manau, kad jei mūsų žavioji, talentingoji poetė Salomėja Nėris šiandien būtųgyva, jos poezija taip pat būtų „ant bangos”. Paaugliai vaikščiotų iš paskossakydami: “Panele poete, gal galima kaip nors su jumis susitikti?”Charizmatiškos asmenybės tikrai daro didžiulę įtaką, bet jų nedaug. VEIDAS: Ar tai reiškia, kad net jei rašytojas gerai rašo, bet nedalyvauja socialiniuose tinkluose, jo neskaitys? A.V.: Yra dalis skaitytojų, kuriems nereikia tokios prieigos, jie skaitys, nes žinos, kad tai puikus kūrinys. Bet masiniam skaitytojui rašytojo dalyvavimas socialiniuose tinkluose labai svarbus. Juk didžioji masė nori paliestirašytoją, tai yra „touch” karta. Šitai irgi prasidėjo apie 2003-iuosius. O kadangi per pastarąjį dešimtmetį informacijos, ateinančios į mūsų smegenis,srautai išaugo kartais, tai tiesiog natūraliai nauja pavardė (kurią matai šmėžčiojančią socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje) išstumia seną. VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip skiriasi knygų mugių ir knygynų pirkėjų skonis? A.V.: Į knygų muges ateina sėkmės lydimi žmonės, žinantys, ko nori, tai labai įdomios asmenybės. Aš negirdėjau, kad būtų sėkmės lydimų žmonių, kurie neskaito.Tokių žmonių namuose yra gausios bibliotekos, jie daug skaito. Bet didelio skirtumo, palyginti su knygynų klientais, nėra. Skirtumas yra tarp knygynų ir prekybos centrų lankytojų – čia vyrauja populiarios, masiniam vartojimui skirtos knygos, todėl ir jų pirkėjas specifinis.

—————————————————————————————–

Kviečiame pasižvalgyti po gražiausias pasaulio bibliotekas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *