Kviečiame pasiklausyti ar pasižiūrėti Marijono Mikutavičiaus pokalbio su Odeta Maziliauskiene(Vilniaus Apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, vaikų literatūros skyriuje). Odeta iki tol buvo LBD Mokyklų skyriaus narė ir dirbo Vilniaus Baltupių progimnazija.
https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/42/231553/bibliotekininke-turetu-praeiti-labai-daug-metu-kad-biblioteka-ir-popierines-knygos-isnyktu#wowzaplaystart=0&wowzaplayduration=2577000
—————————————————————–
Kokias naujas knygas ketinama išleisti 2018-aisiais
Galite pasiskaityti šioje nuorodoje į 15min.lt:
www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/kokios-vertos-demesio-knygos-lietuvoje-bus-isleistos-siais-metais-286-905524
Apie bibliotekininkes ir manekenes
Nijolė BULOTAITĖ naujienos.vu.lt 2017-03-14
Turime sutvarkytą, inovatyvų Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos pastatą, suaktyvėjo bibliotekininkų bendruomenė, surengta daug turiningų, originalių renginių. Tarsi viskas gerai, Lietuvos gyventojai skaito, lankosi bibliotekose, o šios stengiasi kuo geriau atliepti visų visuomenės grupių interesus, žinoma, pagal savo išgales. Tačiau Vilniaus universitete bibliotekininkai neberengiami, juos pakeitė informacijos paslaugų, žinių vadybininkai. Gal pavadinimas ne taip ir svarbu? Bibliotekininkai ir toliau kartais padejuoja dėl menkų atlyginimų, bet kadangi yra apsiskaitę ir kultūringi, tai ir elgiasi kultūringai, tyliai dejuoja. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras (MKIC) pilnas skaitytojų, jame dažnai pritrūksta vietų, o ir centrinėje universiteto bibliotekoje skaitytojų gausu. Koks bibliotekininko įvaizdis Lietuvoje, kas jį formuoja ir kodėl ši specialybė nyksta iš gausaus aukštojo mokslo įstaigų studijų programų registro?
Kalbiname Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų centro vadovę Eloną Varnauskienę ir šio centro Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėją dr. Vincą Grigą. Apie bibliotekininko profesiją ir įvaizdį visuomenėje kalbamės su Elona Varnauskiene.
– Kodėl bibliotekininkystė nepopuliari?
– Sunku pasakyti, kas yra populiaru. Dažniausiai populiarumas siejamas su prestižu, o šis Lietuvoje siejamas su materialiais dalykais. Teko skaityti psichologės pasvarstymus, kad Lietuvoje prestižas, sėkmė siejami su jaunyste, lieknumu ir turtais. Todėl visuose blizgiuose žurnaluose – manekenės, teisininkai, odontologai. Ten nerasi ne tik bibliotekininkų, bet ir kitų profesijų atstovų. A. Šliogeris yra sakęs, kad kompanijose paklaustas apie darbą niekad nesako, kad yra filosofas, nes tektų ilgai aiškinti, ką konkrečiai jis veikia. Bet ar dėl to reikėtų atsisakyti filosofijos studijų? Tai kiekvieno pasirinkimas, kas svarbiau: ar materialūs dalykai, ar tai, ką iš tiesų nori veikti, kas tau įdomu? Žiniasklaida kuria nuomonę apie neva prestižines profesijas. Bet atlikti tyrimai rodo, kad tos prestižinės profesijos, tarkime, bankininkystė, visuomenei daugiau kainuoja, nei atneša naudos. Aišku, žmonės yra socialios būtybės ir jiems svarbi viešoji nuomonė. Kažkada viename interviu Marijonas Mikutavičius yra retoriškai paklausęs, kodėl krepšininkai visada veda manekenes, o ne bibliotekininkes – tarsi tai būtų du skirtingi poliai su pliuso ir minuso ženklais. Gali nepaisyti stereotipų, bet visa tai turi įtakos profesijos pasirinkimui. Prieš kelerius metus, atsakydami į anketos klausimus, Komunikacijos fakulteto bibliotekininkystės studentai pripažino, kad dėl gajų visuomenėje stereotipų vengia klausimų apie profesiją, nes ilgai užtruktų paaiškinti, ką jie veikia.
– O kaip apibūdintumėte, ką veikia bibliotekininkai?
– Šiandien bibliotekininkas yra daugiafunkcis darbuotojas, nors kai kurie dalykai nesikeitė nuo viduramžių. Bibliotekininkas yra sistemų ir tvarkos žmogus. Viduramžiais jis sudėdavo knygas tam tikra tvarka ir pritvirtindavo grandinėmis, kad nepasimestų. O šiandien jis turi išmanyti, kaip skaitmenines knygas pritvirtinti virtualiomis grandinėmis prie virtualių lentynų. „Google“ randa tik tada, jei kas nors tvarkingai padėjo. Apie tai dažnai pamirštame. Kita vertus, bibliotekininkas turi mokėti perteikti žinojimą apie tą tvarką kitiems, jis yra ir mokytojas, ir psichologas. Perteikti reikia išradingai ir smagiai, vadinasi, reikia išmanyti šiuolaikinius prezentacijų kūrimo įrankius, turėti gerus komunikavimo, viešo kalbėjimo įgūdžius. Tai jau ne fizinis, rutininis procesas, o intelektuali ir kūrybiška veikla.
– Esate ne tik Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų centro vadovė, bet ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos narė. Gal patys bibliotekininkai taip pat gali šį tą nuveikti keldami savo profesijos prestižą?
– Bibliotekininkų draugija įkurta prieš 84 metus. Ji sovietmečiu buvo uždaryta ir atkurta Nepriklausomybės metais. Vienas draugijos tikslų – rūpintis bibliotekininkų kompetencijų plėtra. Daug metų kartojame, kad Lietuvoje nėra nuoseklios bibliotekininkų mokymo sistemos, kokia, tarkime, yra Vokietijoje, nes visoms su technologijomis susijusioms profesijoms reikia nuolatinio mokymosi, kitaip diplomas greitai praranda vertę. Lietuvos bibliotekos tikrai daug dirba, kad jų veiklos būtų matomos. Įsivaizduoti, kad žinios apie bibliotekininką pasirodytų pagrindiniuose televizijų kanaluose ar pagrindiniuose žinių portaluose, žurnaluose – nerealu, nebent bibliotekininkas įsiveltų į kokį skandalą. Bet bibliotekos nenuleidžia rankų, randa būdų viešinti savo paslaugas ir bendrauti su vartotojais, pasitelkdamos socialinius tinklus ir t. t. Stereotipai nesusiformuoja per vieną dieną ir tuščioje vietoje. Tam, kad jie pasikeistų, taip pat reikia laiko. Tai abipusis procesas: bibliotekos turi keistis, aktyviau į savo veiklas įtraukti bendruomenes. Kai ką nors darai kartu, prisidedi prie bendro kūrimo – supranti, kaip tai veikia, labiau vertini. Kita vertus – žinutė apie vieną piktą, surūgusią ir kampe mezgančią bibliotekininkę gali sugadinti ne vienerių metų pastangas kurti gerą bibliotekininko įvaizdį.
Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjas dr. Vincas Grigas kasdien sprendžia vartotojų aptarnavimo tobulinimo problemas, dėsto Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete. Paklaustas, ar vis dar reikalingi bibliotekininkai, jis tvirtina, kad dabar jie galbūt net reikalingesni nei anksčiau, nes praktika rodo, kad susigaudyti sparčiai augančiame informacijos sraute labai sudėtinga.
– Gal bibliotekininkus keis IT specialistai?
– IT specialistai dirba su programine įranga, o informacijos ištekliai ir jų sklaidos kanalai – tai jau bibliotekininko darbas. Tai tarsi „kietosios“ ir „minkštosios“ veiklos. IT dalis – infrastruktūra, o kaip naudojama ta infrastruktūra, nulemia „minkštoji“ dalis. Šiandien informacijos vartotojas yra tarsi „akla višta“, nes informacijos gausoje turi pasikliauti tarpininkais. Tarpininkui reikia išmanyti visus elementus, kurių vis daugėja. Anksčiau bibliotekoje buvo tik kortelių katalogas, o su elektroninės informacijos plėtra įsiterpia daug komponentų. Yra daugybė talpyklų, „Google“ paieškoje indeksuojamas ne visas turinys. Pavyzdys – Vilniaus universiteto intranetas. Tokių atskirų duomenų bazių yra daugybė. Bibliotekų elektroniniai katalogai taip pat neprieinami „Google“, nes naudojami tam tikri protokolai, tai priklauso nuo duomenų bazių architektūros. Vartotojui pritrūksta žinių rasti norimą informaciją. Atsiranda daugiau elementų: duomenų valdymas, įvairūs mokslo komunikacijos kanalai. Tuo užsiima bibliotekininkai.
– Kodėl bibliotekininkystės studijos nebepopuliarios?
– Tokia studijų programa nėra visai pradingusi, bet daugelyje šalių transformuojasi. Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, kur buvo rengiami bibliotekininkai, dabar plačiau žiūrima į šią sritį, ruošiami informacijos paslaugų bakalaurai. Keičiasi ir studijų turinys. Absolventai gali dirbti ne tik bibliotekose, bet ir įvairiose įstaigose, organizacijose, dirbančiose su duomenimis, su dideliais informacijos ištekliais. Šiek tiek gaila to klasikinio pavadinimo, bet juk keičiasi ir pačios bibliotekos. Jos tampa sudėtingomis struktūromis, teikiančiomis įvairias paslaugas, todėl reikia įvairiausių kompetencijų darbuotojų. Viena studijų programa negali visko aprėpti. Tik dirbdamas bibliotekoje pamatai, kiek čia visko vyksta, kiek galimybių save realizuoti: kaip komunikacijos specialistą, didžiųjų duomenų tyrinėtoją, informacinės elgsenos tyrinėtoją, informacinių sistemų projektavimo specialistą, kultūrinės veiklos organizatorių, idėjų sklaidos ir generavimo katalizatorių, atminties išsaugotoją, mokslo komunikacijos proceso dalyvį. Vienas iš Vilniaus universiteto bibliotekos pastatų vadinamas Mokslinės komunikacijos ir informacijos centru. Visos didesnės bibliotekos tokios ir yra, gal tai net tikslesnis bibliotekos pavadinimas.
– Ar keičiasi bibliotekininko įvaizdis?
– Anksčiau jis turėjo saugoti knygas ir išlaikyti tylą bibliotekoje, todėl ir buvo piktas, nedraugiškas. Šiais laikais viskas kitaip. Bibliotekoje gali išgerti kavos, arbatos, pavalgyti. Liberalumas akivaizdus. Bibliotekininkui nebereikia drausminti, gąsdinti, žmonės patys pasiskolina ir grąžina knygas. Bibliotekininkas darosi beveik nematomas, jis atitraukiamas nuo rutininių darbų, keičiasi ir jo įvaizdis. Tarkime, Holivudo filme „Monstrų universitetas“ bibliotekininkas mėto pro langą neklusnius skaitytojus, o kituose filmuose bibliotekininkas yra ekspertas, padedantis rasti atsakymą į sudėtingiausius klausimus. Krypstame į eksperto pusę. Viena iš bibliotekininko užduočių – padėti rasti atsakymus. Kaip sakė rašytojas Neilas Geimanas, „Google“ gali duoti 100 tūkst. atsakymų, o bibliotekininkas – tik tą vienintelį.
– Kaip keičiasi bibliotekos?
– Bibliotekos virtualėja, bet svarbi ir fizinė erdvė. Nuo kaupimo biblioteka pereina prie komunikavimo. Svarbu ne tiek sukaupti, kiek suteikti prieigą prie informacijos, nuo individualaus pereinama prie socialaus, vis didėja dėmesys socialiniam aspektui. Vokiečių filosofas ir sociologas Jürgenas Habermasas išskyrė viešosios erdvės konceptą, teigdamas, kad bibliotekos yra labai svarbus veikėjas greta muziejų, galerijų, žiniasklaidos. Daugelio šalių bibliotekos liberalėja, tampa atviresnės. Dabar pastebimos tarsi dvi kryptys. Bibliotekos suteikia vietą komunikacijai, minčių sklaidai, bendrai erdvei. Kita kryptis – virtualios bibliotekos, kai tam skiriami pagrindiniai ištekliai. Septintajame XX a. dešimtmetyje Alvinas Toffleris prognozavo, kad plečiantis internetui biurai iš miesto centro išnyks, žmonės dirbs iš namų, bet taip nenutiko. Darbas su informacija yra socialinė interakcija, svarbu keistis informacija su bendraminčiais. Teigiama, kad dėl robotizacijos išnyks kai kurios profesijos. Viename tyrime tam tikru metodu tirta 700 profesijų. Apskaičiuota jų išnykimo tikimybė. Bibliotekininkai atsidūrė sąrašo viduryje, tad grėsmė nedidelė.
Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/apie-bibliotekininkes-ir-manekenes/240363
© Lietuvos žinios
————————
Apie skaitymo skirtumus popieriuje ir ekrane
(Ištrauka iš straipsnio „Apie reklamos poveikį spausdintuose žurnaluose“)
Gausėja akademinės literatūros, aprašančios skirtumus tarp skaitymo popieriuje ir ekrane, pateikiama daug naujų ir įdomių neurologinių tyrimų duomenų. Pastarąjį dešimtmetį atlikta daug tyrimų, kaip veikia mūsų smegenys. Gali būti, kad nuolat didelį žurnalų našumą mišriuose žiniasklaidos rinkos modeliuose lemia kognityvinės priežastys. Ką sako neuromokslai apie mūsų skaitymą Smegenų vizualizavimo technologijos leidžia pamatyti, kurios smegenų sritys aktyvinamos, kai atliekama tam tikra veikla ar patiriami skirtingi dirgikliai. Kognityvinė neurologija atskleidė, kad skaitymas susijęs su visu kompleksu procesų, kurie nuosekliai aktyvina skirtingas smegenų sritis, atsakingas už vaizdus, pažinimą, emocijas ir kalbą. Skaitymo procesas prasideda nuo regimosios veiklos ir gautos informacijos apdorojimo. Taip pat aktyvūs smegenų procesai, kontroliuojantys mūsų dėmesį. Toliau į skaitymo procesą įsitraukia atmintis, interpretavimo ir atminties funkcijos. Suvokdami žodžius, aktyviname smegenų sritis, susijusias su semantine atmintimi – mūsų vidiniu įsimintų žodžių prasmių ir asociacijų žodynu. Mūsų emocinis atsakas į tai, ką skaitome, gali padėti nustatyti, ką perkeliame į ilgalaikę atmintį. Tai gali būti svarbus nervų mechanizmas, dėl kurio turime tokį emocinį atsaką į kai kuriuos skaitomus dalykus, o aistringi skaitytojai gali patirti malonumą „pasiklydę knygoje“. Ir tai galbūt yra neurologinis skaitymo įtikinamos galios raktas. Kognityvinė neurologija taip pat atskleidė, kad mūsų smegenys yra nepaprastai „plastiškos“. Jos greitai prisitaiko prie pasikeitusių sąlygų. Esame genetiškai užprogramuoti jausti, matyti, kvėpuoti, galvoti, judėti ir girdėti. Tačiau neturime „skaitymo geno“, tapome skaitančia rūšimi palyginti netolimoje praeityje, prieš maždaug 5 500 metų. Mums nereikia mokytis jausti, matyti, užuosti ar išgirsti, tačiau kiekvienas individas ir kiekviena karta turi iš naujo mokytis skaityti. Pažinimo procesus, reikalingus skaitymui, leido išsiugdyti mūsų smegenų plastiškumas. Daug mokslininkų, tyrinėjančių skaitymą, nerimauja, kad naujosios technologijos daro neigiamą poveikį mūsų smegenims. Nors yra bendras sutarimas, kad internetas atvėrė galimybes gauti kur kas daugiau informacijos nei kada nors anksčiau, psichologiniai tyrimai kelia susirūpinimą, kad keičiamės neprognozuojamai. Pavyzdžiui, psichologė Maryanne Wolf, pirmaujanti skaitymo tyrimų srityje, nerimauja, kad mūsų „skaitymo smegenys“, palaikiusios mus tūkstantmečius, tampa „skaitmeninėmis smegenimis“, ir šio perėjimo padariniai nežinomi. Taigi ką tikrai žinome apie skirtumą tarp skaitymo popieriuje ir ekrane skirtumus. Tarp mokslininkų sutarimo nėra. Tačiau yra keletas suartėjimo taškų. Ką žinome apie skaitymą popieriuje ir ekrane Dauguma tyrimų rodo, kad skaitymas popieriuje yra lėtesnis ir sąmoningesnis, o ekrane – greitesnis ir paviršutiniškesnis. Nors šie skirtumai dėl reklamos veiksmingumo nebuvo sistemingai tirti, pavyzdžiui, pažinimo mokslai rodo, kad veiksmingi skaitmeniniai skelbimai turi būti glausti, telegrafiški, o spausdinti turi galimybę suvilioti skaitytoją ilgesniam laikui. Tačiau kur kas svarbiau už skaitymo greitį yra skaitomo teksto suvokimas. Turima tvirtų įrodymų, kad skaitymas popieriuje susijęs su stipresniu perkėlimu į ilgalaikę atmintį ir bendru supratimu. Tačiau įtakos taip pat turi aplinkos veiksniai. Pavyzdžiui, ribotas laikas gali paveikti atmintį ir suvokimą. Daug naujesnių skaitymo popieriuje ir ekrane tyrimų atkreipė dėmesį į išsiblaškymo problemą, kylančią triukšmingesnėje skaitmeninėje aplinkoje. Mokslininkai taip pat nustatė, kad popieriaus lietimas susijęs su labai giliomis neuronų struktūromis, išsiugdytomis kartu su pačia kalba, ir tai savo ruožtu lemia stipresnes emocijas skaitant. Keletas tyrimų atskleidė stebėtinai tvirtą tendenciją stipresnio emocinio atsako į turinį popieriuje net tarp jaunesnių vadinamosios skaitmeninės kartos vartotojų. Ilgalaikiai žurnalų skaitymo tyrimai parodė, kad didėja spausdintų žurnalų poreikis visose amžiaus grupėse. Padidėjo spausdintų mados, garsenybių ir vyrų žurnalų paklausa, ypač tarp vadinamosios tūkstantmečio kartos, palyginti su suaugusiaisiais, kurie buvo tos pačios amžiaus grupės prieš 10 ir 20 metų. Nepaisant plačiai paplitusių skaitmeninių leidinių, spausdintų žurnalų prenumerata rodo, kad didžioji dauguma žurnalų skaitytojų ir toliau renkasi spausdintus variantus. Nors įrodymai vis dar kaupiami ir jų dar nėra užtektinai, kad būtų galima įrodyti, jog vartotojų pagarbus požiūris į spausdintus leidinius lemia aukštus spausdintų žurnalų reitingus mišriuose reklamos rinkos modeliuose, negalima atmesti tokios galimybės, atsižvelgiant į neuromokslų srityje padarytas išvadas. Reklama spausdintuose žurnaluose aktyvina nervų sistemos veiklą, susijusią su lūkesčių patenkinimo ir atlygio sistema. Parengė MILDA KNIEŽAITĖ
Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-svietimas/apie-reklamos-poveiki-spausdintuose-zurnaluose/235061
© Lietuvos žinios
———————————–
Naujovės Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
————————-
Kviečiame bendradarbiauti
Mūsų LBD MS partnerė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo biblioteka kuria įdomias ir naudingas virtualias parodas. dabar sukurta turtinga jubiliejinė poeto Jono Aisčio virtuali paroda. Kviečiame ją aplankyti ir pareklamuoti literatūros mokytojams. Šią nuorodą el. paštu ar per el. dienynus perduokite pedagogams, o gal ir mokiniams, įkelkite į savo bibliotekos skiltis mokyklų svetainėse ar savo atskiroje interneto svetainėje jei tokią esate susikūrę. Šių parodų kūrėja visus kviečia lankytis virtualiose kultūrinėse erdvėse.
—————————————————————————————————————— Neišdildomi įspūdžiai kelionėje po Europos Sąjungos šalis
ŠilutėsFridricho Bajoraičio viešoji biblioteka kasmet įsijungia į Europos dienaiskirtų renginių maratoną, Informacijosskyriaus vedėja Laimutė Dumšienė, bei šiame skyriuje dirbanti vyr.bibliotekininkė, Šilutės LBD skyriaus pirmininkė Sandra Jablonskienė kartu subibliotekos komanda šiai dienai organizuoja patrauklius ir įsimintinusrenginius, į kuriuos įtraukiami bendruomenės nariai – nuo paties mažiausio ikisenjorų.
Atvykus į Briuselį (Belgija) laukė ekskursija po šaliessostinę – miestą, kuriame susimaišė kalbos ir architektūros stiliai (Art Deco ir Art Nouveau pavyzdžiai). Europos sostine tituluojamas miestasnustebina didžiuliais parkais ir moderniais dangoraižiais. Aplankėme gražiausiąišlikusį XVII a. belgiškos prašmatnios architektūros pavyzdį – Didžiąją aikštę,apsuptą flamandiško renesanso stiliaus gildijų namų, apžiūrėjome miesto Rotušę,mažo berniuko, besišlapinančio į baseinėlį, statulą (Manneken Pis), kuri yra tokia pat Briuselio įžymybė kaip ir Trevi fontanas Romoje. Europosparlamento pastatai ir teritorija užima didelę miesto dalį, tai tarsi miestasmieste. Atrodo, kad stikliniais daugiaaukščiais užstatytas „La Défense“ –modernusis Paryžiaus verslo centras – būtų persikėlęs į Belgijos sostinę… Priešpatekdami į Parlamento rūmus aplankėm skverelyje pastatytą buvusios Berlynosienos fragmentą – suskaldytos Europos simbolį. Tačiau šis simbolis kartuliudija ir Europos pažangos bei vienybės galią, nes siena buvo nugriauta irdabar ES parlamentas pasitinka didžiuliu šviečiančiu užrašu „United in Diversity“.
Tą pačią dieną po pietų mūsų laukė šiltas susitikimas sumūsų visų gerbiama europarlamentare Vilija Blinkevičiūte, nemaža nuveikusiaLietuvos labui labiausiai socialinės apsaugos srityje, neaplenkiant ir bibliotekų bei bibliotekininkų. Sužavėjo jospaprastas ir nuoširdus bendravimas. Susirinkusieji į susitikimą klausėsipristatymo apie jos nuveiktus darbus ir veiklą atskiruose parlamentokomitetuose. Europarlamentarė papasakojo apie savo kasdienybę, darbo EPsubtilybes, atvirai komentavo ir dėstė savo poziciją Lietuvos politinės,socialinės ir ekonominės padėties klausimais. Vilija pabrėžė, kad sėkmingamdarbui europarlamente svarbiausia turėti savo idėjų ir mokėti jas ginti,sugebėjimas siekti kompromiso ir derėtis. Aplankėme ir plenarinių posėdžiųsalę, įspūdingą savo mastais. Iš žurnalistams skirto balkono galėjomefotografuoti pačiąsalę ir vieni kitus, nestuo metu posėdis nevyko. Vėliau išvykos dalyviai fotografavosi visų EuroposSąjungos šalių vėliavų fone. Įsimintinas neformalus bendravimas vakare prievaišių stalo pačiame Briuselio centre 400 m. senumo pastate įsikūrusiamerestorane „Amadeus“, kurio visos sienos iki lubų užstatytos senų knygųlentynomis ir papuoštos senoviniais flamandų tapytojų darbais. Mus,bibliotekininkes, tai ypač maloniainustebino.
Virtuali ekspozicija http://www.amb.lt/lt/bibliotekos-naujienos/188-virtuali-ekspozicija-apie-adoma-mickeviciu-naujiena
Virtuali paroda skirta Tarmių metams Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
Virtuali paroda Kristijonui Donelaičiui Lietuvos Nacionalinėje bibliotekoje
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje parengta virtuali paroda „Kristijonas Donelaitis. Sveiks, svieteli margs!..“, skirta lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms.
Virtuali paroda Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje
Atkreipkite dėmesį – 2014-ieji metai bus Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai. Bibliotekinikai tam iš anksto ruošiasi. Kviečiame susipažinti su nauja Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje parengta virtuali paroda, skirta lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui.